Tylus nuovargis
Šiame puslapyje susipažinsi su Nematoma Globėja – ta, kuri visada šalia, bet retai matoma.
Giliausias troškimas
Būti matoma be triukšmo.
Kad kažkas pamatytų tave – ne tik tavo darbus, ne tik tavo rūpestį, bet tavo esybę.
Kad būtum apkabinta ir pasakyta: „aš matau tave, net kai tu nesišauki.“
Žaizda
„Manęs niekas nemato.“
Buvai tokia gera, kad tapai nematoma. Tiek kartų praleidai save, kad net pamiršai, jog esi.
Tavo švelnumas liko be liudininkų. O tyla – ne pasirinkta, o įaugusi.
Šešėlis
Pasislėpimas
Išmokai būti nereikli. Neprašyti. Neblaškyti. Bet tai – ne ramybė. Tai – išnykimas.
Užsidarai, kai iš tikrųjų ilgiesi: „Prašau, pamatyk mane.“
Tik tyloje niekas negirdi.
Dovana
Jautrumas
Bet tavo tyla nėra tuščia. Ji pilna. Joje gyvena jautrumas – tas, kuris jaučia net tai, kas neištarta.
Kai iš lėto vėl išeini į dienos šviesą – tavo švelnumas pradeda gydyti.
Tu matai kitus taip, kaip norėjai būti matoma pati. Ir galiausiai – pamatai save.
Esatis
Esu švelnumas.
Tavo buvimas – gydantis.
Tu nieko nebandai. Tu nieko nevaidini.
Tavo ramybė tampa prieglobsčiu.
Tavo tylus buvimas – pakankamas.
Tavo „aš esu“ – jau šviesa.
Archetipas: Nematoma Globėja
Ji yra ta, kuri visada šalia – bet retai matoma. Ji keliasi anksčiausiai ir gulasi paskutinė.
Ji žino, kur padėti šiltesnį puodelį arbatos, kada užkloti, kada tiesiog pabūti šalia.
Ji – šešėlyje. Ne iš baimės, o iš įpročio.
Ne dėl menkumo, o dėl meilės, kuri išmoko netrukdyti.
Jos tyla – tanki, kaip rūkas rytiniame slėnyje.
Jos akys – gilios kaip šulinys, kuriame niekas nebesemia.
Bet po ta tyla kaupiasi ilgesys.
Būti pamatytai. Būti atpažintai. Būti pačiai sau.
Kai ji pagaliau atsigręžia į save – ne šūksniu, o švelniu „aš irgi“ –
tada jos švelnumas tampa jėga.
Ne lipšniu pataikavimu, bet tylia erdve, kurioje kiti gali sustoti.
Ji – Globėja. Bet tik kai pirma apkabina save.
Ir kai ji grįžta – ji nesigarsina. Ji švyti.
Ji tampa švelnumu, kuris mato be žodžių.
