Auginu tris dukras. Dvi paauglės ir mažoji.
Praėjau įvairiausius motinystės dumblus su daugybe nuovargio, pykčio ir nebenorėjimo vaikų nei matyti, nei girdėti. Nei savų, nei svetimų.

Jaučiausi tokia išsekusi, ir visai arti ribos. Kai, atrodė, galiu tapti neprognozuojama. Tai buvo taškas, kai turėjau kažko imtis, nes taip jau nebegalėjau.

Prasidėjo mano kelionė. Mažais žingsniais, dar nelabai suvokiant kur ir kaip. Ir visi jie vedė į mane. Kvietė atsigręžti, pamatyti, kur skauda, kur save išdalinau taip stipriai, kad nebežinojau nei ko noriu, nei kas man svarbu. Svajonės!? Jos Neegzistavo! Aš norėjau tik išsimiegoti.

apie mane

Jaučiau, kad apčiuopiau esmę. Kasdien darėsi lengviau, daugėjo atsipalaidavimo ir džiaugsmo properšų. Jaučiausi lyg radus aukso gyslą, kuri labiausiai gaivino mane pačią.

Iš rėksnės tapau ramia, pasikliaujančia savo sprendimais, pradėjau jausti, kas geriausia man, ir vaikams, kaip mums komfortiška ir kaip labiausiai galim būti kiekvienas savimi.

Gimė trečioji. Visus savo atradimus gavau progą pritaikyti praktiškai. Tapo akivaizdu, kad visas sunkumas, kurį patyriau anksčiau niekaip nesusijęs su dukromis, nors taip atrodė. Viskas buvo mano galvoje, įsitikinimuose, užspaustose emocijose ir t.t.

Tai kardinaliai kitoks auginimas, kurio linkiu kiekvienai, lengvume, atsipalaidavime, priėmime, leidime sau būti vertingai ir svarbiai.

Ar nori į šią kelionę? Kur pramintas kelias jau daug lengviau...

TU NE VIENA!