Tuštumos nuovargis
Šiame puslapyje lauks Tuščioji Šventovė – moteris, kuri padarė viską, bet vis tiek jaučiasi tuščia. Ne pavargusi, o nutolusi nuo gyvybės. Jos kelias – tylus sugrįžimas į „aš vėl jaučiu“.
Giliausias troškimas
Vėl jausti gyvybę tekant per save.
Kad emocijos taptų ne grėsme, o ženklu, kad esi gyva.
Kad džiaugsmas neslėptų kaltės.
Kad tavo „aš esu“ būtų pilnas kvėpavimas – ne idėja.
Žaizda
„Aš nebesijaučiu gyva.“
Tai nebylus ilgesys – buvimo, jausmo, šilumos. Tarsi esi, bet nebejauti gyvenimo tekėjimo per save. Tarsi viskas vyktų aplink tave, bet be tavęs.
Šešėlis
Atsijungimas.
Tampa sunku jausti. Dingsta džiaugsmas, susidomėjimas, net liūdesys. Tu veiki, bet tarsi per stiklą. Tarsi būtum stebėtoja, ne dalyvė.
Dovana
Gilus gyvybės ilgesys.
Iš tylios tuštumos gimsta šventas alkis tikram buvimui. Ne triukšmui, o gyvam prisilietimui. Atsiranda vietos paprastiems džiaugsmams. Kiekvienas atodūsis tampa malda: „aš čia“.
Esatis
Esu gyva.
Tiesiog. Ne todėl, kad kažką pasiekei, išsprendei, įrodei. O todėl, kad kvėpuoji, jauti, myli. Ir tai užtenka. Tai – šventa. Tu esi.
Archetipas: Tuščioji Šventovė
Ji viską padarė.
Ji išpildė, įvykdė, atliko.
Ir vis tiek – tylu. Viduje – tuščia.
Ne ramybė. O nejautra.
Ji nesišaukia pagalbos – nes net nežino, ką reikėtų šauktis.
Jos emocijos – tarsi per matinį stiklą.
Ne liūdesys, ne džiaugsmas – o niekas.
Lyg būtų nebe gyvenimo dalyvė, o jo stebėtoja.
Kartais jos siela tyliai paklausia:
„Ar čia viskas?“
Ir po šituo klausimu slepiasi šventas ilgesys.
Ne veiksmo. Ne išsigelbėjimo.
O gyvo prisilietimo.
Tada ji ima ieškoti ne triukšme, o tyloj.
Ne sąrašuose, o žvilgsniuose. Kvėpavime.
Tada ima rastis trapūs, bet gyvi ženklai:
vaiko kvapas. saulės lopinėlis ant rankos. ašara, kuriai pagaliau leista nutekėti.
Ir tada ji supranta –
kad ji nėra tuščia.
Ji – šventovė.
Tuščioji Šventovė. Kol tyliai įžiebia gyvybės žvakę savo viduje.
Ir nuo tos mažos liepsnelės ima busti jausmai.
Ne visi iškart. Ne visa srovė.
Bet pakanka vieno:
vieno tikro atodūsio, vieno „aš čia“,
kad gyvybė vėl pradėtų tekėti.
Ji nebebėga gyventi. Ji vėl jaučia.
Ne todėl, kad viskas susitvarkė,
o todėl, kad ji sugrįžo.
Ir tai – stebuklas.
