Degantis nuovargis
Čia kalbu apie Ugnies Nešėją – stiprią, viską laikančią, dažnai perdegusią. Ji atrodo stipri, bet tyliai ilgisi: kad bent kartą kas nors palaikytų jos ugnį, kol ji trumpam atsikvėps.
Giliausias troškimas
Pailsėti nebijant, kad viskas sugrius.
Ilgesys atramos. Kad galėtum atsiremti į kažką ar kažką įtikinamai patikėti.
Kad tavo ugnis būtų suprasta, ne kritikuojama.
Ir kad galėtum trumpam nuleisti ginklą.
Žaizda
„Aš viena viską tempiu.“
Tai ne tik pyktis – tai gilus skausmas dėl neišgirsto pagalbos šauksmo. Jausmas, kad tavo pastangos yra savaime suprantamos, o krūvis – neteisingas.
Šešėlis
Kontrolė ir sprogimai.
Kaupi, kaupi, kol sprogsti. Arba bandai viską valdyti, kad tik dar kartą neliktum viena su viskuo. Pyktis tampa apsauga nuo bejėgiškumo.
Dovana
Aiškus tvirtumas
Pyktis tampa vidiniu kompasu. Iš jo gimsta gebėjimas pasakyti „ne“, išlaikyti ribas, atsistoti už save. Jauti, kur pabaiga, ir nebebijai jos žymėti.
Esatis
Esu ugnis, kuri šildo, ne degina.
Tavo jėga ne žeidžia – ji kuria saugias ribas. Tavo buvimas primena: meilė kartais sako „ne“. Ir tai – meilė. Tavo balsas tampa ugnimi, kuri įkvepia.
Archetipas: Ugnies Nešėja
Ji neša. Ir laiko.
Pasaulį, vaiką, santykius, sąrašus, emocijas.
Ne todėl, kad nori – o todėl, kad jei ne aš, tai kas?
Ji – židinio sergėtoja. Bet niekas nepaklausė, ar jai ne per karšta.
Ji žino visų grafiką, visų mėgstamus pusryčius, visų skausmus.
Bet ar kas nors žino jos?
Po paviršiumi liepsnoja pyktis.
Kartais jis išsiveržia – aštriai, per ašaras ar duriančius žodžius.
Kartais tyliai lieka rusenti – kaip nuoskauda, kurios niekas nepažino.
Ji ilgisi, kad kas nors laikinai paimtų jos ugnį – ne tam, kad ją ištrintų, o kad pailsėtų jos liepsna.
Kai ji išmoksta pasidalinti, kai leidžia sau sustoti, kai pajunta, kad neprivalo visada viena –
jos ugnis nurimsta.
Ir tampa šviesa.
Tampa ribomis.
Tampa: „aš matau save, ir sau pritariu.“
Ji – Ugnies Nešėja. Bet tik kai pirmiausia neša šviesą sau.
Tada jos ugnis nebebijo. Ji šildo, ne degina.
Ji įkvepia.
