Malda

Malda mane lydėjo etapais.

Kai buvau maža, man ji kėlė smalsumą. Mokėjau visus poterius ir katekizmus, skaičiau, bet visa tai jautėsi tuščia. Kaip vaikas, dar negalėjau to suprasti, bet nejaučiau nieko, skambėjo beriami žodžiai kaip tuščias porierius. 

Tame etape tiesiogiai su malda atsiveikinau, ėjau į bažnyčią, barsčiau gėles, klausiausi choro, klupėjau po kelias valandas per Marijos gimtadienį ir kitas šventes, bet tai nelietė mano sielos, neradau to kažko, ko taip giliai ilgėjausi.

Viską mečiau, ir nuprendžiau netikėti, niekuo! Kiek besistengiau rasti, neradau - vadinasi nieko ir nėra.

Tyrinėjant pasaulį pripažinau, kad yra kažkas daugiau, kas sudėlioja kažkaip įvykius, situacijas, kad tuo patikėčiau. Vadinau tai Likimu. 

Įsileidau į gyvenimą angelus, ne atsitiktinai, tikiu, kad tik dėl jo vis dar esu čia, o ne po auto ratais.

Nuolat jaučiau, kaip subtilus pasaulis mane vis klibina, kalbina, bet aš vis dar netikėjau. Niekuo. Tik jaučiau vis tą begalinį ilgesį kažko.

Ir kai pradėjau atsakymų ieškoti savy, ne maldose, bažnyčioje ir ieškojime, pradėjo vertis tikrasis patyrimas, to pasaulio, kuris alsavo jau į veidą.

Vienos stiprios praktikos metu pajaučiau Jėzų šalia, ir man tai buvo didžiausia nuostaba, nes jis gi neegzistuoja! 

Ir kai tapo taip sunku, kad atrodė, kad šviesos neliko, išgirdau žodžius - MELSKIS! Kąąąą? 

Tai buvo dar netikėčiau, nei Jėzus! 

Bandžiau sudėlioti kažkokius žodžius, skambėjo nekaip. Ieškojau vėl maldynuose, tekstai nežavėjo, nu nenoriu melsti kančios ir jaustis kalta. 

Maldos priminimas vis sugrįždavo su aiškia žinute, kad esu kviečiama melstis ne tada, kai blogai. Kad Dievas - ne tas, ant debesies. Kad jis nori tik vieno, gyventi per mane. Kaip ir per kiekvieną iš mūsų.

Skamba gražiai, o praktiškai reikėjo daug nuveikti, susitarti su asmenybe ir ego, kad dabar ne jie svarbiausia, pereiti vidinį pasipriešinimą ir įsileisti, išsiurbliuoti širdį ir jį įsileisti. Įsileisti ir kūną, į kiekvieną ląstelę. Atsiverti jausmams ir patyrimui, išraiškai, kuri kartais labai netikėta ir vis dar kartais bauginanti. 

Ir šiandien išgirdau tą maldą vėl, kuri suskambo pirmą kart prieš keletą metų, ir kuri akimirksiu sugrąžino į lengvumą, pasitikėjimą ir ryšį.

Mano nuolat kintantis santykis su malda

Dieve, Tu esi šviesa, Tu esi tiesa, Tu esi meilė, išmintis ir klestėjimas. Teesie Tavo Karalystė. Kaip danguje taip ir Žemėje, kaip Tavyje taip ir Manyje.